Pasakėčios

Laimės Arajos pasakėčia apie rasių karus

Visatoje ėjo tamsos periodo laikotarpis. Vyko nuožmūs rasių ir tautų karai dėl išlikimo. Daugumos rasių atstovai kovojo dėl jėgos, valdžios ir teritorijų, naikindami viską kas buvo jiems pakeliui, po savęs palikdami tik tamsą ir skausmą. Tik saujelė Visatos atstovų išlaikė ryši su Visata, bet ir jie buvo įtraukti į šį karą. Dėl siaubingų mūšių, praradę artimuosius ir tėvynę, jie buvo priversti bėgti ir ieškoti saugios vietos pasislėpti.

Priešams lipant ant kulnų, viena iš Visatos patikėtinių vardu Eulalija, atvėrė laiko portalą į praeitį. Ir tokiu būdu, saujelė išlikusiųjų persikėlė į tuo metu arčiausiai buvusią Gajos planetą. Tikėjosi, kad ten bus geriau, nes technologijos šioje planetoje buvo silpnai išvystytos.

Persekiotojai atsekė juos į Gają, pagal jų indentifikacijos kodus ir žymenis įrašytus į DNR sistemą. Dauguma pabėgėlių per keletą mėnesių buvo žiauriai nužudyti. Dalis dingo be žinios iš sistemos. Eulalija, sunkiai sužeista, besilaukianti paskutinius mėnesius, pateko į vietinių gajiečių ligoninę. Kurioje mirė gimdydama, ir taip, visiems laikams išnykdama iš persekiotojų radarų.

Negailestingai nusiteikusi persekiotojų komanda, manydami, kad jau sunaikino visus Visatos atstovus, išvyko atgal į savo laikotarpį.

Eulalijos dukrytė liko įkalinta svetimoje ir atšiaurioje planetoje. Kurioje viena gajiečių šeima ją priglaudė ir sistemoje įregistravo, kaip savo susilauktą kūdikį. Juos sužavėjo gražūs mergaitės bruožai, bei ramus būdas. Taip mergaitė, kuriai buvo suteiktas Ajos vardas, tapo Gajos gyventoja.

Istorijos

moralas – išbandymas galia ir valdžia, pats sunkiausias ne tik žmonijai, bet ir kitoms rasėms ir tautoms. Sustokit, kol laikas. Atsigręžkit į save, savo artimuosius bei supančią aplinką, susivienykit. Išsilaisvinkit iš vergo pančių, kovokit už tai, kas jums priklauso, už prigimtinę teisę tobulėti.

Laimė Araja

Laimės Arajos pasakėčia apie Kristų ir Antikristą

Kažkada, labai seniai žmonės gyveno laisvai ir nevaržomai. Toks jų elgesys įsiutino Visagalį Dievą, ir jis ant jų labai supyko. Todėl pasiuntė į žemę savo sūnų Kristų, kad jis pamokytų žmones, ir parklupdytų juos ant kelių. Žmonės buvo tiek įsiutę, jog pražudė Dievo atsiųstąjį sūnų, tuo dar labiau aptemdydami Visagalio protą. Ir tuomet jis įsiutęs sušuko:

– Kentėkit taip, kaip kentėjo mano sūnus. Ir kriskit taip žemai, kaip tik įmanoma. Šliaužokit, kaip kirmėlės ir vikšrai pažemiui ir purvynuose. Klupokit  ir melskitės mano atleidimo…

Žmonės išsigando ir nebežinojo ką daryti. Tokios lemties jie nesitikėjo. Tuomet nusprendė kreiptis į Vyriausiąjį Žynį. Žynys ilgai galvojo, o praėjus trim mėnesiams, po ilgų pasninkų ir išbandymų vėl kreipėsi į žmones. Ir šiems taip pasakė:

– Jūs patys savo elgesiu prišaukėte šį laikotarpį. Jis truks net du tūkstančius metų ir per tą laiką daug žmonių kris, murkdysis po purvą, kovos vieni su kitais. Tėvai paniekins savo vaikus, o broliai savo seseris. Ir tuomet, kai atrodys, kad blogiau ir būti nebegali, ateis gelbėtojas – Antikristas. Ateis ir naujas laikotarpis – kilimo iš duobės ir purvo laikotarpis. Nes vardas Antikristas būtent tą ir reiškia, kad atėjo laikas nustoti kristi žemyn, nes jau dugnas pasiektas, ir pradėti kilti aukštyn. Tik aukštyn ir pirmyn, su pasitikėjimu ir įgyta išmintim, nes Kristus  reiškia kristi, o Antikristas – keltis ir kilti.

Žmonės nustėro dėl to ką pridarė ir kas jų laukia, bet su viltimi ir didele meile nusprendė laukti ateinančio Antikristo.

Pasakėčia moko – nespjauk į vandenį, nes teks išgerti. O užteršto vandens gėrimas gali užtrukti net du tūkstančius metų ar net ilgiau, ir pridaryti kur kas daugiau pasekmių, nei jūs kada nors sapnavote ar įsivaizdavote.

Laimė Araja

Laimė Araja. Kažkur tarp šviesos ir tamsos.

Vieną saulėtą popietę Aja bėginėjo Ararato papėdėje. Kažką sau mąstė. Paskui pasižiūrėjo į Saulę, užmerkė akis, po to vėl atsimerkė ir nubėgo.

Išminčius prižiūrėjo savo augalėlius, tuo metu, kai pribėgo mergaitė ir smalsiai paklausė:

• Kodėl vieni augalai labai gerai auga neprižiūrimi, o kitus reikia prižiūrėti, jog jie galėtų augti?
• Tie kur auga gerai, dar nepelnytai vadinami piktžolėmis, pasitiki savimi, pasitiki saule, lietumi ir visa gamta, užtai taip gerai jie auga. Jie netgi išmoksta patys save apsiginti užsiaugindami dyglius. O tie silpnesnieji augaliukai, dar jauni ir neišmokę savarankiškai išgyventi, dėl to po truputį prižiūriu juos, – pasakė senolis.
• O kurie iš jų yra geri? Ar tie savarankiški ar dar neišmokę savarankiškumo? – klausiamai ištarė Aja.

Išminčius nusijuokė ir tarė:

• Visi jie yra gamtos dalis. Jie nėra nei geri, nei blogi. Yra tiesiog tokie, kokie yra, nes taip sukūrė Visata.
• O ar aš irgi nesu bloga, kuomet užsimerkiu? Ir gera, kuomet atsimerkusi žvelgiu į pasaulį? – klausinėjo mergaitė.
• Tu irgi esi Visatos dalis. Jei ji priima tave tokią kokia esi, kodėl tu neturėtum padaryt to paties?
• O angelai ir demonai? Kaip su jais?- nenustygo Aja.
• Demonai ir velniai yra paklusnūs tvarkos sergėtojai ir vykdytojai. Jie prižiūri tvarką, o kam reikia skiria karmines pamokas. Viską atlieka griežtai pagal protokolą. Kitaip tariant, jie gerai atlieka savo darbą. Tuo tarpu angelai, tik iš pažiūros atrodo gražūs ir mieli. Tačiau jie labai dažnai nusižengia taisyklėms, savavališkai padėdami žmonėms. Žmonės jiems už tą paslaugą turi susimokėti, ir to susimokėjimo neišvengia. O kartais būna netgi taip, kad jie nesugeba išsimokėti per daugybę gyvenimų, įtraukdami į tai net gimines. Kaip ir kiekvienoje tvarkoje, taip ir čia yra spragos, ir tie, kas pasirengę per jas sausi pralysti. Greit ateis toks laikas, kai tie, kas naudosis spragomis, bus sunaikinti ir vėl įsivyraus harmonija, o norų pildymas ne pagal Visatos tvarką, neteks prasmės. Ar dabar truputį aiškiau, mažoji mano anūkėle? – rūpestingai paklausė senolis mergaitės.
• .. Ačiū, tau seneli! – tespėjo ištarti Aja ir nubėgo link čiurlenančio upelio.

Laimė Araja