Ajos pokalbis su Rajos išminčiumi

Mažoji Aja Ararato kalno aikštelėje stebėjo plaukiančius debesis ir garsiai galvojo:

Gimę vaikai mokosi daugybės dalykų: išmoksta valdyti savo kūną, balsą, jutimus. Po to jie pradeda nagrinėti save ir aplinką. Stebi artimiausius žmones – jų mimiką, veido bruožus, eiseną. Paaugę pradeda vaikščioti. Tuomet susipažįsta su lytėjimu ir uosle. Sulaukę maždaug trijų metų amžiaus jie pradeda domėtis paveikslėliais, skaičiais ir raidėmis, o penkių metų – pažvelgę į dangų susidomi žvaigždėmis ir savo esybe…

Šalia sėdėjęs išminčius įdėmiai klausėsi Ajos svarstymų. O tuo metu mergaitei kilo klausimas:

Kodėl suaugę žmonės taip greitai pamiršta, tai ką mokėjo vaikystėje? Kodėl jie būdami suaugę ir toliau domisi tomis pačiomis raidėmis, skaičiais, paveikslėliais, nebandydami išmokti daugiau, tarsi būtų likę dviejų – penkių metų amžiuje?

Išminčius nusišypsojo ir tarė:

Jiems taip lengviau ir toks jų pasirinkimas. Tie kas pasirenka būti dviejų metų amžiaus ir žaisti su paveikslėliais, gyvenime save vadina būrėjais, o savo paveikslėlius – Taro kortomis. Tie kas mėgsta žaisti su skaičiais, save vadina numerologais. Priešmokyklinukai susidomėję raidėmis ir nagrinėjantys tik po vieną raidę, tačiau taip ir neišmokę skaityti, įvardija save runologais. O juk runos, tai tos pačios raidės.
Ir jų visur pilna gamtoje ir aplink mus, – linksmai čiauškėjo Aja. – Ir kaip smagu skaityti gamtą. Tiek daug nuostabių dalykų ten parašyta. O, kad žmonės žinotų, kad raides galima sujungti į žodžius, o žodžius į sakinius, – ir čia jos akys sužibėjo.
Viskam savas laikas, – ramiai ištarė išminčius. – Kažkada ateis laikas, kai žmonės nuspręs neužsilikti visą gyvenimą viename vaikystės amžiuje. Per gyvenimą jie sugebės paaugti po trejus, ketverius, o kai kas net septynerius metus. Bet jie patys to turi panorėti visa širdimi. Panorėti išaugti iš to vaikiško bei mielo amžiaus, ir prisiimant visą atsakomybę žengti toliau.

Laukite tęsinio…

Laimė Araja